Žmogiškas šuns gyvenimas

"Šuniškas žmogaus gyvenimas" skambėtų negatyviai. O jeigu šuns gyvenimas - "žmogiškas", atrodo, gyvūnas išgyvena nepaprastą komfortą, klasikinę demokratiją, rojų žemėje. Iš šalies, beje, tikrai pasigirs kandžios pastabos, kad žmogišką šuns gyvenimą gyvenantis šuo sėdi šeimininkui ant galvos ir smagiai maskatuoja kojytėmis. Kaip gi yra iš tikrųjų? Koks žmogiškas gėris reikalingas šuniui? Ar šuns gyvenimo sužmoginimas yra žmogaus paslauga ar "meškos"? Ar šuniui reikalinga balsavimo teisė, ar spygliuotas smaugtukas?

Galvojant apie šuns gyvenimą su tavimi, iškyla aibė klausimų. Tačiau geriau, kai klausimai kyla, nes tuomet didelis šansas, kad ieškosi atsakymų. Jeigu nekyla, elgsies, kaip atrodo tinkama tau pačiam tą minutę. Galimas dalykas, kad elgsies skirtingai tokiose pačiose situacijose pagal savo tos minutės nuotaiką. Dažnai bandysi rasti aukso vidurį tarp tavo ir šuns gėrio, koks jis tau, žmogui, atrodo. Tačiau tavo nuotaika ir tavo bandymas taikyti demokratijos priemones gali taip sujaukti šuns gyvenimą ir būdą, kad nei žmogiškas, nei šuniškas gyvenimas taps nemielas, sudėtingas, pilnas streso, nervingumo, nusivylimų. Tavo nuotaikų kaita neturi teisės reguliuoti šuns gyvenimo. Šuo negali pasinaudoti balsavimo teise tavo demokratijoje, nes šuns pasaulis yra kitoks, ir jis toks kitoks turi būti. Šuo - ne žmogus. Šuo turi turėti tavyje savo vadą, o ne partnerį. Tik tokiu būdu jis gali gyventi ramiai, saugiai ir užtikrintai. Visa kita - absoliutus šuniško gyvenimo chaosas. Žmogišką gyvenimą gyvenantis šuo žmogaus gyvenimą paverčia šunišku, ir tai - ne savo noru, o žmogaus klaidos pagalba.

Atrodo, suvokti ir pripažinti tai - kertinis akmuo į jūsų abiejų gėrio pradžią. Jeigu šuniui jau dveji metai, o jis visą laiką gyveno su balsavimo teise, niekuomet nežinodamas, ką su ja po galais daryti, panašu, kad jūsų laukia ilgas kelias iš chaoso, kurį pats sukūrei savo šuniui, bet tas kelias yra. Pripažinus sau, kad tavo šuo yra šuo, galima daug ramiau atsikvėpti ir pradėti jūsų gyvenimą iš naujo.

Pripažinimas, kad šuo yra šuo, kuris turi gyventi pagal šunų gyvenimo taisykles, nėra nė kiek susijęs su jokiu pažeminimu. Tai irgi reikia sau pripažinti. Šuns šuniškas gyvenimas nereiškia priespaudos, prievartos, pažeminimo, sumenkinimo - jokiais būdais! Tai reiškia taisykles, kurių šuniui reikia laikytis ir kurių jis mielai laikysis, jeigu jas nustatinės jo vadas - šeimininkas. Apie vado vaidmenį ir būtinybę reikėtų atskiros temos, ir ji tikrai bus. Šuns gyvenimas turi būti sureguliuotas tam, kad jis jaustųsi saugiai, užtikrintai, kad jis gyventų tą gerą gyvenimą, kokio žmogus jam linki ir gadina, kišdamas savo žmogiškas emocijas, nenuoseklumą, dienotvarkę ir dar daug kitų dalykų, kurių šuniui nereikia.

Žmogiškos emocijos, na, gal labiau svyravimai, dėl kurių ir tarp žmonių gyventi nelengva, šuniui perduoda tiek signalų, kad jam, žmogiškai tariant, svaigsta galva. Dažnai mes nemokame susitvarkyti su savimi ir užkrauname savo emocijas šuniui, kurių jis be neigiamų pasekmių negali pakelti. Emocijos įtakoja mūsų kaip šuns vado statusą. Išeinant iš namų, daugelis jautrių sielų puola prie šuns, kuris puikiai supranta, kad tuoj liks vienas kuriam laikui, ir pradeda jį glostyti, bučiuoti į nosytę, verksmingai jo gailėtis ir rodyti savo nuoširdžiausius kaltės jausmus - mia culpa, Pinki, mia culpa... Toks pasisriūbavimas (kasdien...) šuniui turėtų būti itin nemalonus. Diskomfortą jaučiantis šuo dar labiau gniuždomas, kai jo šeimininkas prisideda prie jo būsenos, ją skatina, be to, rodo savo silpnumą. Gaujos vadas taip nesielgia. Šuniui reikalingas jo gaujos vadas neturėtų rodyti savo silpnumo ir griauti šuns pasitikėjimą. Nors šeimininko elgesys labai žmogiškas, šuniui jis netinkamas. Su šuniu reikia atsisveikinti ilgokai prieš išeinant, kai jis nesėdi prie durų. Ir atsisveikinti tik mintimis, nekeliant šuniui klausimų, negadinant jam nuotaikos, negriaunant jo rimto. Lygiai tas pats ir tuomet, kai šuo išsigąsta. Negalima imti jo glostyti, gailiai šnekėti, nebijok, mažiuk, nebijok. Jokiu būdu negalima parodyti jam savo susijaudinimo. Šeimininko ramybė ir tvirtumas yra vienintelis gėris tokiu atveju. Iš tikrųjų, visais atvejais ramybė ir tvirtumas yra pats trumpiausias kelias iki gėrio šuniui. Čia susilieja šuniško ir žmogiško gyvenimo teisingos kryptys. Juk ir bendraujant su žmogumi ramybė ir tvirtumas užtikrina kito, ypač silpnesniojo, saugumo jausmą, pasitikėjimą, kelia teigiamas emocijas, neblaško, nedidina streso, įtampos, o padeda su jais susidoroti.

Žmogiškas šuns gyvenimas turėtų būti tiesiog kitaip įgyvendinamas. Daugelio žmogiškų gėrių taikymas šuniui daro jo gyvenimą šunišką ta neigiama prasme. Norėdami suteikti šuniui žmogišką gyvenimą kokybės požiūriu, turime elgtis su šunimi ne taip, lyg jis būtų žmogus ir siektų žmogiškųjų gėrių, o taip, lyg jis būtų šuo, kurio gyvenimą šuniško pasaulio gėriai, teikiami žmogaus - šunų gaujos vado, darytų žmogiškai puikų, tokį, kokį mes su visom savo šiltom emocijom ir milžiniška meile savo šuniui jam ir norime suteikti. Reikia tik nepamiršti, kad šuo - ne žmogus, ir balsavimo teisės jam tikrai nereikia.