Viena iš esminių minčių - pasivaikščiojimų su šunimi galia.
Pagal Cezarį.
Šunų protėvių gyvenimas sukosi tokiu ratu: leidimasis į kelią, medžioklė, grobio dalijimasis - maitinimasis, šventimas - žaidimai, poilsis. Ir vėl iš naujo. Šunų DNR turėtų būti užfiksuotas tas pats ciklas. Gyvendami pas žmones namuose, šunys nebeturi tokios galimybės. Tačiau galima tą natūralų ciklą imituoti: atsikėlus iš ryto, leistis su šunimi į kelionę - maždaug valandą skirti pasivaikščiojimui, grįžus namo- pasidalinti grobį - pamaitinti prisikeliavusį augintinį, tada su juo pažaisti ir "atšvęsti" sėkmingą medžioklę, o paskui leisti šuniui ilsėtis. Po tokio ryto šuo turėtų ramiai reaguoti į tai, kad šeimininkas išeina į darbą ir palieka jį vieną, nes jam tai - poilsio laikas. Panaudojęs savo energiją prigimtiniam veiksmui - keliavimui, pasisotinęs ir dar pažaidęs, šuo turėtų norėti tik ilsėtis. Beje, po arba vietoje žaidimų galima tiesiog pasikočioti su augintiniu ant kilimo, pakasyti jam paausius ir šonus, pasidalinti meile ir švelnumu.
Pasivaikščiojimas-kelionė svarbi keliais aspektais, kurių nė vienas nėra esminis, jie tiesiog visi privalo būti. Tai priminimas - aš esu tavo gaujos vadas. Tai darbas ir teigiamas energijos panaudojimas. Viskas yra svarbu, gyvybiškai.
Rytinis pasivaikščiojimas turėtų tapti rimta kelione. Šeimininkas yra gaujos vadas, ir jis veda savo gaują (tegu tai bus tik vienas to šeimininko šuo;) į medžioklę. Kelionė turi būti drausminga, kokia ji yra vilkų pasaulyje. Gaujos nariai seka gaujos vadą, neatsilieka, nesidairo į šalis. Gaujos vadas nusprendžia, kada gaujos nariai eina, kur jie eina, kada jie sustoja, kada ilsisi, kada medžioja, kada tyko. Supaprastinant tokius papročius iki šiandieninio pasivaikščiojimo šunimi, kai vadas - ne vilkas, išeina gan paprasti veiksmai, kurių laikymasis gali atrodyti juokingas, tačiau pamėginus, iškart pasidaro aišku, kaip dalykai keičiasi į gerą pusę. Gal savaitę mes su Pinkiu bandome laikytis kelionės ritualo. Išeiname pro duris kol kas vienu metu (niekaip nepavyksta man užimti deramos lyderio pozicijos ant slenksčio :D ), tačiau prie durų jis manęs ramiai laukia ir nejuda nė iš vietos, kol aš užrakinu duris, prieinu prie laiptų, pasižiūriu į jį ir sakau: Einam. Tada pajudam. Prie lauko durų jau geriau pavyksta prasibrauti pro judrumo nestokojantį buldogą. Tada aš dar kartą imuosi vaidinti vadę. Pasižiūriu į Pinkį ir pamoju jam su galva į tą pusę, į kurią aš nusprendžiu eiti. Jeigu jis nori kitko, švelniai trukteliu už pavadėlio. Ir jis eina ten, kur aš noriu. Porą minučių stengiuosi neleisti jam niekur prieiti kelti kojos, kad jis bent kelis žingsnius paeitų paskui mane ir suvoktų, kad aš čia vadovaujų. Tada leidžiu. Padaro reikalus - einame toliau. Stengiuosi neiti tais pačiais jam puikiai žinomais keliais, kad jis nesiveržtų į priekį. Vadas sekamas iš paskos arba greta, jokiu būdu ne vedamas priekyje. Ir Pinkis manęs visada klauso. Jeigu pamiršta, lengvai timpteliu pavadį, ir jis iškart sulėtina žingsnį. Kai pagalvoji, Dieve mano, šitas šuo manęs klauso?? Atrodo, prieš kelias dienas tampydavo mane visur kur, tik spėk iš paskos. Ir tam iš tikrųjų nereikėjo jokios dresūros. Tik schemos galvoje ir nusiteikimo.
Šunys jautresni nei žmonės. Jie gali pajusti, kas dedasi mūsų viduje, vien uosdami. Jeigu šeimininkas stovi prie durų ir jaudinasi, drebančiom rankom pindamas pavadį, šuo iškart tai pagauna. Kas tada vadas? Tikrai ne tirtantis šeimininkas:) O nusiteikus ramiai, tvirtai, be jokių seiliojimųsi uždėjus antkaklį/petnešas - netgi be jokio akių kontakto, be meilių žodelių, šuo pajunta ramų ir užtikrintą vedlį šalia savęs. Savo gaujos vadą. Toks nusiteikimas turi lydėti šeimininką kas dieną. Nėra jokių o bet tačiau. Taip arba kaip seniau.
Man labai nelengva nusiteikti, tarsi būčiau iš plieno:) Aš, man rodos, jautri kaip šunys. Viduje viskas keičiasi dešimtosiomis sekundės dalimis, tiek daug rūpesčių, smulkmenų. Vien jau dėl Pinkio galiu jaudintis visą parą. Bet kai iš anksto pradedu apie tai galvoti, stengiuosi nusiraminti, tai visai neprastai pavyksta.
O kad sustiprėtų vadės įspūdis - mūsų rytinis pasivaikščiojimas vyksta labai rimtai. Einam be didesnių nukrypimų-pasiuostymų bent jau dešimt-penkiolika minučių. Pinkis noriai nesiveržia į priekį, o drausmingai bidzena iš paskos, jeigu prieina greta, tai tam, kad užverstų akytes į mane. Tada aš jam šypsausi:) Šiandien, tiesa, sunkiai sekėsi eiti, nes kėlėmės anksčiau nei paprastai, o po savaitgalio Pinkis šeštą valandą būna išvis neveiksnus. Bet nieko. Dešimt metrų pakako, ir sparčiai žygiavom į savo kelionę. Po kelionės, kuri truko gal tik dvidešimt minučių, nuėjom į savo pievelę pažaisti su pagaliu - kad galutinai Pinkio energija pasidėtų ten, kur reikia. Kadangi ėsti jis dar negavo, gal "šventimas" buvo ir ne visai vietoje. Bet man atrodo, geriau jau susidoroti su energija, smagiai nuvargti, paskui prisikimšti pilvuką ir tada griūti pokaituko. Nėra lengva išvaikščioti valandą su buldogu, ypač vasarą. Tai mes niekada ir neišvaikštom. Galų gale yra įvairūs šunų energijos lygmenys. Buldogų, lyginant su, pavyzdžiui, retryverių, tikrai nėra aukštas. Atidirbti Pinkis galėtų ir vien žaisdamas pagaliais. Tačiau Cezaris nepataria. Juk pasivaikščiojimas-kelionė yra ne vien tam, kad šuo prasimankštintų, bet ir - ypač svarbu - šeimininko ir šuns abipusio ryšio palaikymui, gilinimui. Pasivaikščiojimo metu iš tikrųjų labai tinkamas laikas priminti šuniui, kas gaujos vadas. Ir tai puikiai veikia. Svarbiausia - Pinkis klauso. Debiliukas buldogiukas, kurio purtėsi dresuotojai, puikiai reaguoja ir daro tai, ko aš noriu: paklūsta, prisipildo romios paklusnios energijos, ir seka. Ir kai pasižiūriu jam į akytes, kai jis pribidzena prie kojos, greta manęs, man atrodo, kad aš ten matau pasitenkinimą.
Mūsų pasivaikščiojimuose nebėra streso, pykčių, barnių, tempimosi į priešingą pusę, užsisėdėjimo, vaidinant neišraunamą kelmą. Tokia štai pasivaikščiojimo pagal Cezarį galia:)
