2007-06-21

Dresūra nenaikina problemų

Šįryt vėl klausiausi pakeliui į darbą Cezario. Gerai įsiminiau kelias mintis. Kalbėdamas apie savo patirtį, dirbant pagalbininku dresūros mokykloje, Cezaris susidūrė su puikis išvaizdos ir fizinės būsenos šunimis, bet iškart suprato, kad psichinė tų puikiai atrodančių šunų būsena klaiki. Šeimininkai, kuriuos iš proto varo jų šunų elgesys, kurie su savo šunimis visai nebesusitvarko, atveda juos į dresūros mokyklą, tikėdami, kad besimokydami komandų, šunys taps geresni ir sukalbamesni.

Bet Cezaris sako, kad problematiškiems šunims reikia ne to. Nes dresūra yra pagrįsta žmonių psichologija.
Problematiško elgesio šunis reikia gydyti ne komandomis. Jiems reikia psichologinės pagalbos, pagrįstos šunų, o ne žmonių psichologija.

Išmokyti problematišką šunį paklusti komandoms galima, ir jis paklus. Tačiau būdamas klusnus iš baimės, dėl prievartos, šuo bus tarsi robotas, mechaniškai atliekantis užduotis. Jo vidinė pusiausvyra liks suardyta ir, galimas dalykas, irs toliau.

Išsprendus psichologines šuns problemas, atstačius vidinę šuns pusiausvyrą, darbas su komandomis tampa kitoks. Jis yra tik techninė sugyvenimo gėrio dalis. Jokiu būdu ne pagrindas bendraujant su šunimi.

Na, o iš šito taško vėl prijudu prie pagrindų. Dresuoti reikia šeimininką, o ne šunį. Šuo - ne žmogus, ir elgesys su juo turi būti pagrįstas ne žmogiškais, o šuniškais matais.

Taip aš ir galvojau, kad Pinkiui reikia ne dresūros. Kodėl nė vienas dresuotojas man to nepasakė...

- - - -

Šiandien ryte palikau savo ožiuką uostinėti žolių kupsto, paleidau pavadį, ir ramiai sau nuėjau iki šiukšlių konteinerio, o paskui pasukau skersai per pievą. Taikant patarimą "jokio akių kontakto, jokių žodžių", bandžiau atsiverti sau akis pakaušyje :) Aišku, nesąmonė, bet įmanoma jausti, ką šuo daro, net kai nusisuki nuo jo nugara, jeigu gerai gerai įsiklausai. Ypač nesunku jausti buldogą su jo specifiniais kvėpavimo ypatumais. Pinkis nustojo šniukštinėti, susiraukė visą savo raukšlių turtą ant snukio, ir pradėjo mane sekti akimis. Neiškenčiau, atsisukau, pasižiūrėjau į jį, vėl nusisukau. Tada mano ožkytė dėjo į kojas. Prisivijo mane, bet nepribėgo prie kojų. Vėl atsisukau, pasižiūrėjau, ir be žodžių nuėjau toliau. Tada jis vėl užsivertęs visas raukšles į priekį pasivijo mane, šįkart pribėgo prie manęs iš šono, užvertė galvą į viršų, kad galėtumėm pasižiūrėti vienas kitam į akis - norėjo akių kontakto. Ir gavo. Dar ir pagyriau. Gavęs pritarimą, pasileido pirmyn, visas guvus ir linksmas, atsipalaidavęs. Pažaidėm su pagaliais. Kai nusprendžiau, kad gana, nereikėjo kilnoti Pinkio pilvo nuo žemės, pats noriai ėjo šalia, labai ir nesiveržė pirmyn. Dažniau taip...


Komentarų nėra: