Raminantys signalai

Tam, kad geriau pažintume savo šunis, reikia išsistudijuoti daugelį dalykų. Vienas iš jų - raminantys signalai (angl. calming signals, vok. Beschwichtigungssignale).

Pasak Tuurid Rugaas, šunų elgesio specialistės iš Norvegijos, šunys naudoja apie trisdešimt raminančių signalų, o gal ir daugiau. Kas tai ir kam jie reikalingi? Bendrąja prasme tai - šunų kalba, kuria jie susikalba su šunimis, na, ir su mumis (jeigu jiems tai pavyksta). Raminančių signalų šunims reikia komunikacijai. Šunys gi gaujos gyvūnai (beje, negalima sakyti, kaip dažnai girdžiu teigiant, kad buldogai neva ypač reikalauja žmogaus buvimo šalia - to reikia bet kurios veislės šunims - buvimo kartu su jų gauja), jiems reikia bendradarbiauti su jų gaujos nariais, kartu "dirbti" ir ne mažiau svarbu - taikiai sugyventi.

Raminančiais signalais šunys ramina patys save ir savo "oponentą".

Kodėl yra svarbu susipažinti su šiais signalais žmogui? Pirmiausia, tai tarsi mokytis savo šuns kalbos. Kad geriau suprastum savo augintinį. Kad galėtum atpažinti tuos signalus (tam, be abejo, reikia ne tik pasiskaityti apie raminančius signalus, bet ir stebėti savo augintinį). Pagaliau, kad išvengtum neteisingos savo šuns veiksmų interpretacijos ir susikalbėtum su juo, nedarydamas klaidų. Nesuprantant, ką tau sako tavo šuo įvairiose situacijose, galima susigadinti su juo santykius, sutrikdyti jo vidinę pusiausvyrą, lemtingai išdarkyti jo elgseną ir privesti prie elgesio sutrikimų ir agresijos.

Tuurid Rugaas savo straipsnyje "Calming Signals - The Art of Survival" (liet. "Raminantys signalai. Išgyvenimo menas") pateikia pavyzdį, kuris paaiškina, kokios problemos gali kilti, jeigu šeimininkas nesupranta savo šuns raminančių signalų.

Šunys naudojasi savo signalais, bandydami su mumis susikalbėti, nes tai yra jų kalba ir jie mano, kad jų kalba visi supranta. Bet štai kasdienė situacija. Šeimininkas išmoko iš dresuotojo, kad jis turi garsiai ir griežtai duoti savo šuniui komandas. (Gal jis mokėsi iš lietuvių dresuotojų? Tada tikrai išmoko plyšauti!:) Neva tik taip šuo suvoks, kas čia bosas. Tačiau šuniui toks šeimininko balsas yra per agresyvus, kelia stresą. Taigi šuo vietoj komandų vykdymo sėdi vietoje, nusižiovauja, lyžteli sau nosį, nusuka galvą. Šeimininkas, aišku, rimtai pasiunta ir nubaudžia savo šunį už nepaklusnumą, nes galvoja, kad tokie veiksmai (kurie iš tiesų yra raminantys signalai, kuriais šuo bando apraminti savo šeimininką, kad šis nekeltų jam siaubo ir streso) yra tikra kiaulystė, nepagarba, kad šuo rodo savo dominavimą ir panašiai. Tai tipiška situacija, kai šuo yra nesuprantamas, baudžiamas be reikalo, kai pats šeimininkas be reikalo nervinasi ir pirmiausia - BE REIKALO STAUGIA ANT ŠUNS.

Dažniausi raminantys signalai yra žiovavimas, nosies apsilaižymas, nusisukimas/galvos nusukimas į šoną, nusileidimas su priekinėmis kojomis, galą paliekant iškeltą, žemės uostinėjimas, lėtas ėjimas, sustingimas vietoje, atsisėdimas/letenos iškėlimas, ėjimas lanku, "šypsojimasis" (kai šuo snukio kampučius iškelia ir vėl nuleidžia), čepsėjimas, kartais - uodegos vizginimas, šlapinimasis, galvos suapvalinimas, priglaudžiant ausis (tarsi jaunučio šuniuko), gulimasis pilvu ant žemės ir dar daug kitokių signalų.

Žiovavimas

Apie šį signalą aš sužinojau pirmiausia ir iškart pastebėjau, kad Pinkis dažniausiai jį naudoja. Stebint savo šunį labai nesunku suprasti, kada jis žiovauja, nes yra pavargęs ir nori miego arba neseniai atsikėlęs ir dar pilnai nepabudęs, o kada jis baiminasi arba nervinasi ir žiovavimu nori tai parodyti.

Mūsų klasikinė situacija - susijaudinimas prie durų prieš einant į lauką. Pinkis nervinasi, kiekviena sekundė, kol aš ruošiuosi, jam atrodo per ilga, ir jis labai dažnai pradeda žiovauti. Jo signalas labai aiškus, nes žiovaudamas tokioje situacijoje, Pinkis taip smarkiai naudoja savo nasriukus, kad atrodo, suplyš.

Blogi veiksmai, dėl kurių galima susilaukti tokio signalo (arba bet kurio kito) - ėjimas tiesiai prie šuns, ypač staigūs nervingi žingsniai, lenkimasis virš šuns (!), piktas kalbėjimas, be abejo - šaukimas ant šuns, apsilankymas pas veterinarą, šuns nuvarginimas dresuojant ir panašiai. (Apie neteisingą elgesį reikėtų taip pat atskiros temos.)

Laižymas

Šunų elgesio specialistė teigia, kad laižymas yra labai dažnas signalas tarp juodų šunų arba tokių, kurių snukio išraiška dažnai negali daug ko parodyti dėl išorės savybių, pavyzdžiui, kai snukutis apžėlęs ilgais plaukais. Šis signalas pasireiškia trumpu lyžtelėjimu sau per nosį, tačiau jis gali būti ir intensyvus. Signalas geriausiai pastebimas, kai matai šunį iš priekio. Tačiau sako, kad atidžiai ir dažnai stebint savo šunį, išmokstama matyti šį signalą net pasivaikščiojimų su šunimi metu.

Iš Pinkio šio signalo nepastebėjau visai. Tačiau gal aš tik nepamačiau.

Galvos nusukimas/nusisukimas

Dažnas raminantis signalas - galvos nusukimas būna įvairaus intensyvumo. Šuo, norėdamas ką nors nuraminti, gali truputi pasukti galvą, gali nusukti ją arba visiškai visu kūnu nusisukti nuo to, kurį jis nori nuraminti. Tai ne nepaklusnumo ir nepagarbos demonstravimas. Tai bandymas nuraminti.

Šunys dažnai nusisuka vienu ar kitu būdu nuo ko nors, kas artėja tiesiai į juos. Kai šeimininkas būna nervingas, bauginantis, staugiantis, grasinantis, šuo gali naudoti šį signalą parodydamas, kad šeimininko elgesys neteisingas, kad šuo jaučiasi nekomfortabiliai, kad jam baugu ir jį apima stresas. Šuo taip pat nusuka galvą, kai kas nors spokso tiesiai į jį ir verčia nervintis.

Pinkis truputį pasuka galvą į šoną, kai mes aiškinamės santykius, t.y. kai jis elgiasi netinkamai ir aš įsispoksau į jį. Be to, jis beveik visada nusisuka, kai aš tingiu pritūpti ir lenkiuosi gan staigiu judesiu link iš viršaus, norėdama užsegti jam petnešas. Tik dabar man "sužibėjo", kad reiktų pakeisti ir šitą momentą mano elgesyje, nes jokių raminančių signalų negaunu, kai pritūpiu ir iš apačios dedu jam petnešas.

Nusileidimas su priekinėmis kojomis, galą paliekant iškeltą

Tai gali būti žaidimo poza, kvietimas žaisti, arba, pasirodo, bandymas nuraminti oponentą. Pasak Tuurid Rugaas, atskirti galima pagal tai, kad kviesdamas žaisti, šuo paprastai žaismingai tepena letenomis, o jeigu tai raminimo bandymas, tuomet šuo stovi ramiai.

Nepastebėjau, kad Pinkis kada nors būtų naudojęs šią pozą kaip raminantį signalą.

Žemės uostinėjimas

Kai žmogus arba kitas šuo artėja link šuns, dažnai šis atsisėda ir pradeda uostinėti žemę. Kartais tai trumpi nosies nuleidimai ir keli įkvėpimai, o kartais nosis priglunda prie žemės ir intensyvus uostymas (kartais su išraiškingais garsais) trunka net kelias minutes. Aišku, šunys uostinėja žemę ir savo malonumui, tarsi "skaitydami laikraščius" (pasak Tuurid Rugaas:), tačiau kartais jie bando ką nors nuraminti. Norint atskirti šiuos signalus nuo šuns malonumų, reikia jį atidžiai stebėti. Galima tai daryti, kai pasivaikščiojimo metu pastebime, kad kas nors ateina iš tolo link mūsų.

Lėtas ėjimas

Greitas ėjimas ypač tiesiai į šunį kelia jam nemalonius jausmus, stresą, grėsmę, baimę. Sakoma, kad tokiu atveju nereikia stebėtis, jeigu šuo, į kurį taip einama, bandys sustabdyti "ėjiką". Tai turėtų būti aiškinama medžioklės instinktais. Jeigu šuo neužtikrintas, jis judės lėtai. Tuurid Rugaas pataria šeimininkui sulėtinti žingsnį, kai šuo duoda tokį signalą.

Pinkis dažnai pradeda lėtai tarsi sustingęs judėti link kito šuns, kurį iš tolo pamato. Dažnai tame tarpe dar ir stabteli. Tam, kad suprastum šį signalą, nelabai reikia apie tai perskaityti kažkur, iš šuns puikiai matosi, kad jis neužtikrintas, pasimetęs. Kartais atrodo, kad tyko tarsi tigras ir dar sėlina:) Aš stengdamasi Pinkiui įkvėpti pasitikėjimo, šnekinu jį, drąsinu, raginu spartinti žingsnį. Atrodo, kad mano nuojauta šį kartą padarė man meškos paslaugą...

Be to, šuo gali lėtai eiti link šeimininko, kai yra šaukiamas. Tuomet reikėtų įsiklausyti į savo balsą, toną. Gal šuo šaukiamas gąsdinančiai. Gali tekti keisti šeimininko elgesį.

Sustingimas

Tai man iki skausmo pažįstama. Pinkis yra sustingimų meistras.

Šuo sustingsta arba stovėdamas, arba atsigula, arba atsisėda. Sakoma, kad tai gali būti susiję su medžioklės instinktais: kai grobis bėga, šuo puola, kai grobis sustoja, šuo irgi sustoja. Dažnai sustingimas mainosi su lėtu judėjimu į priekį. Jeigu šuo sustingsta, lėtai juda, reikia netrukdyti jam tai daryti, leisti taip elgtis.

Beje, minėta šunų elgesio specialistė teigia, kad agresyviai komanduojantiems žmonėms vertėtų pagalvoti, ar jų šunys iš tikrųjų yra nuostabiai paklusnūs, ar jie vietoje komandų naudoja raminančiuosius signalus, kai užrikus komandą iškart sėdasi, gulasi arba sustoja ir sustingsta.

Neretai tuomet, kai prieina koks nors šuo, Pinkis atsigula ir sustingsta. Jeigu šuo praeina pro šalį nekreipdamas į Pinkį dėmesio, maniškis atsistoja ir eina sau ramiai toliau. Jeigu šuo uosto Pinkį, priėjęs iš nugaros, Pinkis sustingęs pabūna, o paskui pašoka staigiai ir atsisuka į svetimą šunį. Jeigu svetimą išgąsdina, mums tenka skubiai trauktis:)

Atsisėdimas/letenos pakėlimas

Ne dažnai pasitaiko, tačiau kartais šunys, norėdami nuraminti, gali duoti "labas".

Stiprus raminantis signalas - atsisėdimas, dar stipresnis - atsisėdimas atsukant oponentui (dažnai šeimininkui) nugarą. Taip šunys gali elgtis, kai prie jų per dideliu greičiu artėja kitas šuo arba kai šeimininkas būna per griežtas, per piktas.

Pinkis nemoka duoti "labas", gal todėl taip niekuomet ir nesiramina. O štai pasėdėti atsukęs nugarą arba net pagulėti dažnai mėgsta.

Ėjimas darant lanką

Įdomus signalas, įdomi situacija. Šunų instinktas jiems sako, kad eiti tiesiai prie kito šuns yra neteisinga. Tačiau kai vaikštome takeliais, dažnai nori nenori šunims tenka eiti tiesiai vienas į kitą ir prasilenkti. O prasilenkti gali būti ne taip paprasta. Šunys gali vienas kitą priimti kaip agresorių ir pulti į kudlas. Dažnai kartojantis tokioms situacijoms gali išsivystyti pripratimas prie tokios agresijos demonstravimo. Todėl rekomenduojama leisti šunims, jeigu tai įmanoma, elgtis natūraliai, t.y. prieiti darant lanką.

Lanko dydis skiriasi priklausomai nuo šuns. Vieniems reikia didelio lanko, kitiems mažyčio, beveik nepastebimo. Patariama leisti šunims taip elgtis, netrukdyti pasirinkti norimą atstumą, nes taip jis jausis saugus. Tuurid Rugaas siūlo atpalaiduoti pavadį, einant pro svetimą šunį, kad savas šuo galėtų rinktis. Ji teigia, kad dažniausiai šuo apeis svetimą lanku ir neretai net neprieis prie jo vietoje to, kad pultų isterikuoti.

Dėl aukščiau minėtų aplinkybių žmogui taip pat patariama neiti tiesiu taikymu prie šuns. Reikėtų padaryti lanką. Kuo nesaugiau jaučiasi šuo, prie kurio einama, tuo didesnį lanką rekomenduojama daryti.

Apie lankus aš nutuokiau jau anksčiau, tai visiškai nesunku be specialios literatūros, pakanka tik stebėti šunis. Prie Pinkio dažniausiai šunys taip ir artinasi - lanku. Vieni ryškiau, kiti mažesnius lankus daro. Bet Pinkis pats, atrodo, į tai nelinkęs. Kiek pastebiu, varo tiesiai. Gal dėl to dažnai jį pasitinka iššiepti dantys ir isteriškas lojimas... Ar mano Pinkis - agresorius?

Kiti raminantys signalai

Mažiau ryškūs signalai - "šypsojimasis" (kai šuo snukio kampučius iškelia ir vėl nuleidžia), čepsėjimas, kartais - uodegos vizginimas, šlapinimasis, galvos suapvalinimas, priglaudžiant ausis (tarsi jaunučio šuniuko), gulimasis pilvu ant žemės ir dar daug kitokių. Stebint savo šunį, galima visko aptikti. Tai visai smagus užsiėmimas:)

Įsimintini šaltiniai

Apie raminančius signalus informacijos internete labai daug. Kadangi dar ne visus šaltinius praverčiau, teks šitą "postą" vėliau papildyti arba pradėti kitą - "Raminantys signalai II dalis":) Girdėjau, kad vienas iš stipriausių raminančių signalų - "jojimas". Bandysiu pasidomėti plačiau. Žemiau linkų sąrašas:

Anglų kalba:
http://www.canis.no/rugaas/onearticle.php?artid=1

Vokiečių kalba:
http://www.spass-mit-hund.de/seiten/mehr_wissen/beschwichtigungssignale/index.htm